Leukemija

Faktoriai, kurie yra susiję su padidėjusia rizika susirgti leukemija:

• Chemoterapija ir spindulinis gydymas dėl vėžio. Žmonės, kurie buvo anksčiau gydyti chemoterapija ar radioterapija turi padidėjusią riziką susirgti leukemija
• Genetiniai sutrikimai. Kai kurie genetiniai sindromai (pvz., Dauno sindromas) yra susiję su padidėjusia rizika sirgti leukemija
• Didelės radiacijos dozės
• Chemikalai (benzeno junginiai)
• Kiti kraujo susirgimai. Žmonės, sergantys tam tikrais hematologiniais sutrikimais, tokiais kaip mielodisplazinis sindromas, turi padidėjusią riziką sirgti leukemija
• Rūkymas. Rūkymas didina ūminės mieloleukemijos riziką.

Kiekvienas leukemijos tipas pasižymi savita ligos eiga – vienos leukemijos ilgą laiką būna asimptomės ir visiškai netrikdo savijautos, tuo tarpu kitos – žaibiškai progresuoja ir baigiasi mirtimi. Plačiau apie leukemijų eigą galite pasiskaityti kiekvienos leukemijos aprašyme.

Lėtinę leukemiją galima diagnozuoti atsitiktinai, dėl kokių nors priežasčių ar tiesiog profilaktiškai atlikus bendrą kraujo tyrimą. Gydytojas įtaręs, kad Jūs galite sirgti ūmine leukemija, taip pat nustačius lėtinę leukemiją, rekomenduos atlikti šiuos tyrimus:

• Bendrą kraujo tyrimą. Ūminės leukemijos metu kraujyje galima rasti blastų – nesubrendusių kraujo ląstelių normoje esančių tik kaulų čiulpuose tačiau necirkuliuojančių kraujyje. Blastų radimas kraujyje – ūmios mielogeninės leukemijos indikatorius.
• Kaulų čiulpų aspiraciją. Ji atliekama paimant nedidelį kiekį skystosios kaulų čiulpų dalies. Procedūra atliekama vietiškai nuskausminus odą, po to specialia adata ištraukiama kaulų čiulpų ir mikroskopu įvertinami ląstelių pokyčiai. Kaulų čiulpų aspiratas atliekamas leukeminių ląstelių kiekiui ir morfologijai įvertinti. Taip pat šis tyrimas naudojamas imunofenotipavimui ir chromosomų įvertinimui.
• Kaulų čiulpų biopsiją. Ji atliekama iš dubens kaulo specialia adata paimant nedidelį kaulo gabalėlį su kaulų čiulpais. Kaulų čiulpų biopsija parodo, kiek liga išplitusi kaulų čiulpuose ir kiek likę normalių kraujodaros ląstelių. Kaulų čiulpų tyrimai kartojami gydymo veiksmingumui ir liekamajai ligai įvertinti.

Toliau atliekami papildomi tyrimai (citogenetiniai, histocheminiai, imunologiniai) ligos išplitimui ir tikslaus leukemijos potipio nustatymui. Leukemijos potipis svarbus parenkant tinkamą gydymą.

Leukemija yra klasifikuojama pagal ligos progresavimo greitį ir ląsteles dalyvaujančias patologiniame procese.

Pagal eigą ir ląstelių subrendimą skiriamos ūminė ir lėtinė leukemijos formos:

• Ūminės leukemijos metu vyrauja nesubrendusios kraujo ląstelės (blastai). Jos neatlieka subrendusioms kraujo ląstelėms būdingų funkcijų, dauginasi greitai, liga greitai progresuoja. Ūminė leukemija turi būti agresyviai gydoma
• Lėtinės leukemijos metu vyrauja labiau subrendusios ląstelės, kurios dauginasi lėtai ir gali kurį laiką normaliai funkcionuoti. Kai kurios lėtinės leukemijos ilgai nepasireiškia jokiais klinikiniais simptomais ir ilgą laiką lieka nediagnozuotos.

Pagal tai, kokios baltojo kraujo ląstelės dalyvauja patologiniame procese, leukemijos yra skirstomos į mieloidinės eilės ir limfoidinės eilės leukemijas

• Limfoidinės eilės leukemijos. Pažeidžiama limfoidinės kamieninės ląstelės arba limfocitai
• Mieloidinės eilės leukemijos. Jų metu pažeidiama mieloidinės kamieninės ląstelės, kurios yra eritrocitų, leukocitų ir trombocitų pirmtakai.

Taigi gali būti ūminė bei lėtinė mieloidinės eilės ir ūminė bei lėtinė limfoidinės eilės leukemija:

• Ūminė limfoleukemija – tai dažniausia vaikų amžiuje pasitaikanti leukemija. Ūmine limfoleukemija gali sirgti ir suaugusieji.
• Ūminė mieloleukemija. Tai dažnas leukemijos tipas, kuriuo serga tiek vaikai, tiek suaugusieji
• Lėtinė limfoleukemija. Tai dažniausia suaugusiųjų leukemija. Lėtinė limfoleukemija retai būna vaikams.
• Lėtinė mieloleukemija. Šia leukemijos forma daugiausia serga suaugusieji. Ilgą laiką lėtinė mieloleukemija gali nesukelti jokių simptomų, kol galiausiai leukeminės ląstelės pradeda greitai daugintis ir liga gali pereiti į ūminę mieloleukemiją.

Efektyviausias leukemijos gydymo būdas yra chemoterapija, kai gydomu vienu ar keliais priešvėžiniais vaistais, naikinančiais vėžines ląsteles. Gydant kai kurių rūšių leukemijas kartais taikoma radioterapija ar bioterapija. Leukemijų gydymui gali būti taikoma kamieninių ląstelių transplantacija.
Kiekviena leukemijos rūšis yra jautri tam tikram chemoterapinių vaistų rinkiniui. Vaistai ir gydymo laikas kiekvienam asmeniui skirtingas. Paprastai gydymas užtrunka nuo metų iki dviejų.

Kamieninių ląstelių transplantacija (kaulų čiulpų transplantacija) - tai gydymo būdas, kurio metu atstatomi negrįžtamai sunaikinti paciento kaulų čiulpai. Transplantuojamos gali būti sveiko donoro kaulų čiulpų ar kraujo kamieninės ląstelės, kurios pagal audinių tipą atitinka ligonio audinius. Donoru gali būti brolis, sesuo ar visai negiminingas asmuo, turintis tapatų audinių tipą. Kamieninės ląstelės surenkamos, užšaldomos ir po intensyvaus leukemijos gydymo sulašinamos ligoniui. Kamieninių ląstelių transplantacija gali būti singeninė (iš monozigotinio dvynio), alogeninė (iš kito žmogaus), autologinė (naudojamos paties ligonio kamieninės ląstelės).

Jei gydoma intensyvios chemioterapijos kursais, ligonis turi būti maitinamas kaloringu, lengvai virškinamu maistu. Visas maistas turi būti gerai termiškai apdorotas (virta mėsa, virti vaisiai ir daržovės, tik virintas pienas ir t.t.), kad į organizmą nepatektų bakterijos, galinčios sukelti papildomas infekcines komplikacijas. Taip ligonis turi būti maitinamas tol, kol normalizuosis jo kraujas (atsiras pakankamai normalių baltų kraujo kūnelių). Po pravesto chemioterapinio gydymo būtina vengti kontaktų su sergančiais įvairiomis virusinėmis ar pūlingomis infekcijomis žmonėmis, didelių žmonių susibūrimų. Labai svarbu reguliariai lankytis pas gydantį gydytoją, kad jis galėtų vertinti kraujo tyrimus, laiku pastebėtų atsiradusius organizmo būklės pokyčius.