Inkstų persodinimas (transplantacija)

Inkstą reikia persodinti tada, kai savi inkstai nebesugeba atlikti savo funkcijų ir nepašalina iš organizmo nereikalingų medžiagų. Esant ūmiam inkstų funkcijos nepakankamumui, inkstų veikla gali visiškai atsistatyti, tačiau, esant lėtiniam nepakankamumui, inkstų veikla vis blogėja ir reikia gelbėti žmogaus gyvybę atliekant dializes ar persodinant kito žmogaus inkstą. Inkstų nepakankamumą gali sukelti pačių inkstų ligos (glomerulonefritas, pielonefritas, intersticinis nefritas), širdies ligos, aterosklerozė, lėtinis šlapimo nutekėjimo sutrikimas, cukrinis diabetas, sisteminės ligos (sisteminė raudonoji vilkligė, vaskulitai), kuriomis sergant pažeidžiami daugelis organų, tarp jų ir inkstai. Įvairių vaistų vartojimas taip pat gali būti inkstų nepakankamumo priežastis. Operacijos metu persodinamas vienas inkstas. Inkstą ligoniui gali dovanoti sveiki tam tikro amžiaus artimi giminaičiai (tėvai, broliai, seserys, vyras žmonai ar žmona vyrui), jei jų inkstas tinka ligoniui. Taip pat transplantacijai gali būti panaudoti inkstai žmonių po jų smegenų mirties, pačiam žmogui apsisprendus iki nelaimingo įvykio po mirties padovanoti tinkamus transplantacijai organus, ar sutikus mirusiojo artimiesiems duoti inkstą. Gyvo donoro inkstas iš paprastai geriau ir ilgiau funkcionuoja.

Jei donoras atitinka tam tikrus reikalavimus (sutampa kraujo grupė, teigiami imuninės sistemos rodikliai, neserga ligomis, kurios galėtų paūmėti persodinus inkstą), atliekama inksto persodinimo operacija. Paprastai pati operacija trunka 2-3 valandas. Donoro inkstas įsiuvamas ne tipinėje inkstų vietoje, o klubinėje srityje, po pilvo siena. Savi inkstai paprastai nešalinami, išskyrus tuos atvejus, kai yra lėtinė inkstų infekcija ar nėra vietos donoro inkstui. Pavykus operacijai, jau pirmą parą inkstas pradeda gausiai skirti šlapimą. Kad persodintas inkstas gerai funkcionuotų, ligoniai privalo gerti vaistus, slopinančius imuninę sistemą. Taip persodintas inkstas apsaugomas nuo imuninės sistemos, kuri stengiasi pašalinti svetimą organą, kaip į organizmą pareikiančias bakterijas ar virusus. Pirmaisiais metais po inkstų transplantacijos ligoniams labai dažnai reikia lankytis pas gydytojus, nes, net ir taikant įprastinį gydymą, gali atsirasti inksto atmetimo krizės, pasireikšti vaistų toksinis poveikis, kartotis pavojingos ligonio gyvybei infekcijos. Vėliau paprastai vizitai pas gydytoja retėja, nes imuninė sistema ne taip audringai reaguoja į svetimą organą, taip pat reikia mažesnių vaistų dozių. Tačiau, net gydant moderniausiais vaistais, gali sutrikti donoro inksto veikla, tekti vėl pradėti dializes, galimas ir pakartotinas inkstų persodinimas. Tačiau gydytojams ir ligoniams tokiais atvejais iškyla dar didesnių problemų. Patį persodintą inkstą galima apčiuopti per pilvo sieną. Praėjus kuriam laikui po inksto persodinimo, ir inkstui gerai funkcionuojant, ligonis nieko nejaučia, kaip nejaučia savo inkstų. Prasidėjus inksto atmetimo krizei ar prisidėjus infekcijai, gali jausti tempimą, maudimą persodinto inksto plote; sutrikus šlapimo nutekėjimui iš inksto į šlapimo pūslę, gali būti labai stiprūs skausmai. Tokiais atvejais čiuopiant inkstas bus padidėjęs, skausmingas.

Net gydant imuninę sistemą slopinančiais vaistais gali išsivystyti ūmi persodinto inksto (transplantanto) atmetimo krizė. Tada blogėja inksto funkcija, jis padidėja, ligonis gali karščiuoti. Esant tokiai situacijai, būtinas neatidėliotinas gydymas, kad būtų išsaugotas persodintas inkstas. Kartojantis atmetimo krizėms bei infekcijoms, prasideda lėtai progresuojantis lėtinis persodinto inksto nepakankamumas, tada ligoniui vėl reikia pradėti dializes ar pakartotinai persodinti inkstą iš kito donoro. Ligoniams po inksto persodinimo infekcijas sukelia net tokie sukėlėjai, kurie sveikiems žmonėms yra nepavojingi. Tai citomegalo virusas, pneumocystis carinii, herpes virusai. Taip pat ir įprastinės infekcijos vargina tokius ligonius dažniau nei sveikus žmones, nes jų imuninė sistema yra nuslopinta vaistais. Šiems ligoniams dažnesnės ir navikinės ligos, ypač odos, kraujo sistemos. Yra nemažai gydymo komplikacijų. Tai diabetas, osteoporozė, navikinės ligos.

Laiku gydykite inkstų ligas, kurios gali sukelti lėtinį inkstų nepakankamumą. Jau esant lėtiniam inkstų nepakankamumui, svarbu laikytis bedruskės, mažiau baltymų turinčios dietos, esant padidėjusiam kraujospūdžiui, vaistais sumažinti jį net iki 120/75 mm/Hg. Taip pavyksta, jei ne sustabdyti, tai bent sulėtinti inkstų funkcijos blogėjimą, atitolinti gydymą dializėmis ir transplantacijos būtinybę.

Svarbu nepamiršti laiku išgerti vaistų. Speciali dieta nereikalinga, tačiau reikėtų vengti antsvorio. Vengti peršalimų, kontaktų su sergančiais infekcinėmis ligomis, nes po transplantacijos būna nuslopintas imunitetas. Vengti saulės spindulių, nes, vartojant vaistus po inkstų transplantacijos, didesnė odos vėžio tikimybė, naudoti apsauginius kremus nuo saulės, dėvėti tamsius drabužius, esant tiesioginiams saulės spinduliams.