Dializė

Inkstai yra šalinimo organas. Jie gamina šlapimą ir išskiria iš organizmo šlakus bei vandens perteklių. Blogėjant inkstų funkcijai, šlakų koncentracija kraujyje didėja, skysčių perteklius nebepašalinamas iš organizmo, todėl atsiranda tinimų, padidėja kraujospūdis. Kai inkstai atlieka mažiau nei 15 proc. savo funkcijų, atsiranda tokie simptomai kaip nuovargis, apetito stoka, dusulys, sunkiai kontroliuojamas arterinis kraujospūdis, širdies ritmo sutrikimai, galimas širdies lapelių uždegimas. Dialize inkstų funkcija gali būti pavaduojama: išvalomi šlakai, vaistai ir kitos medžiagos, kurias normaliai inkstai patys pašalina iš organizmo. Po dializės neatsiranda minėtų simptomų ir ligoniai lieka darbingi. Šios procedūros gali prireikti ūmiai susirgus glomerulonefritu, intersticiniu nefritu, dėl įvairių toksinių medžiagų, vaistų poveikio įvykus kanalėlių nekrozei (žuvimui). Didžiąją dializės pacientų dalį sudaro ligoniai, sergantys lėtinėmis inkstų ligomis (lėtiniu glomerulonefritu, lėtiniu intersticiniu nefritu, lėtiniu pielonefritu, diabetine nefropatija, hipertenzine nefropatija), kurios per daugelį metų sutrikdė inkstų veiklą ir paskatino terminalinį inkstų funkcijos nepakankamumo išsivystymą. Pasaulyje daugėja dializėmis gydomų cukriniu diabetu sergančių žmonių. Hemodializės metu per specialų kateterį, kuris įkišamas į stambias kraujagysles ar per operacijos metu suformuotą jungtį tarp arterijos ir venos (žaste ar dilbyje, retai šlaunyje), kraujas patenka į dializės aparatą, kuris iš kraujo pašalina toksines medžiagas, elektrolitų, vandens perteklių, o apvalytą kraują vėl grąžina ligoniui. Peritoninės dializės metu per specialų lankstų kateterį, įkištą į pilvaplėvės ertmę netoli nuo bambos, supilamas tam tikras tirpalas, į kurį per pilvaplėvę patenka toksinės medžiagos ir vandens perteklius. Vėliau skystis išpilamas iš pilvaplėvės ir vėl supilama nauja skysčio porcija.

Procedūros metu paprastai ligoniai nieko nejaučia. Jei peritoninės dializės metu pilant skystį į pilvo ertmę skauda, pritaikomi kiti tirpalai. Paprastai paciento pilvo apimtis būna didesnė, nes į pilvo ertmę supilami keli litrai specialių skysčių. Hemodializės pacientams chirurginiu būdu būna suformuota arterioveninė fistulė. Matomos dilbyje ar žaste išsiplėtusio plačios venos. Pridėjus ranką toje vietoje jaučiamas drebėjimas, klausant stetoskopu ūžimas.Dažniausiai hemodializė taikoma 3 kartus per savaitę po 4 valandas. Ligonis hemodializei 3 kartus per savaitę turi atvykti į dializės centrą, kur prijungiamas prie „dirbtinio inksto”. Peritonine dialize gydomi ligoniai po apmokymo kurso procedūras atlieka patys namuose ar darbe. Keisti tirpalą pilvaplėvės ertmėje reikia 4-5 kartus per dieną, naktį tirpalas nekeičiamas. Viena pakeitimo procedūra trunka apie 20 minučių. Pacientai, rečiau gydomi peritoninėmis dializėmis, keisti tirpalą pilvaplėvės ertmėje gali specialiu aparatu, kurį prisijungia eidami miegoti. Šis aparatas visą naktį nedidelėmis porcijomis keičia tirpalą. Dializės leidžia ligoniams normaliai gyventi, dirbti, tačiau visiškai inkstų nepakeičia. Ilgainiui pradeda kalkėti kraujagyslės, pakenkiama širdis, sąnariai, kaulai. Taikant šiuolaikinius dializės metodus, stropiai reguliuojant kraujospūdį, gydant mažakraujystę, šių komplikacijų pavojus gali būti sumažintas, sulėtintas jų atsiradimo greitis.

Hemodializėmis gydomų ligonių organizme iki dializės lieka visi maisto produktų skysčiai, šlakai ir kitos medžiagos, todėl hemodializėmis gydomi ligoniai turi laikytis dietos.

Dietos apribojimai peritonine dialize gydomiems ligoniams nėra tokie griežti. Vartojamų skysčių, daržovių, vaisių kiekis nėra taip griežtai ribojamas, nes procedūra atliekama kiekvieną dieną, todėl kalio ir vandens perteklius greičiau pašalinamas.

Be dietos, ligoniams, gydomiems dializėmis, labai svarbu reguliuoti arterinį kraujospūdį, gydyti mažakraujystę. Mažakraujystei gydyti skiriamas eritropoetinas, geležies preparatai (geriausiai tinka skiriami į veną).

Ligoniai turi gerti vitaminus, nes vandenyje tirpūs vitaminai pašalinami dializės metu, todėl organizme jų gali trūkti.

Taikant šiuolaikines hemodializes ir peritonines dializes, komplikacijų pasitaiko retai. Ligoniai paprastai gerai toleruoja procedūras. Hemodializės procedūros metu ligonius gali varginti mėšlungiai, gali sumažėti kraujospūdis, tačiau patyrusiam gydytojui stebint, šie simptomai greitai pašalinami. Ligoniams, gydomiems hemodializėmis, didesnė kraujavimo rizika, nes procedūros metu skiriamas heparinas, kuris apsaugo nuo kraujo sukrešėjimo dializės mašinoje. Todėl operacijas ar net dantų traukimą reikėtų atidėti dienai tarp dializių, o ne dializės dieną. Galimos fistulės komplikacijos: stenozė, trombozė. Pagrindinė peritoninės dializės komplikacija – pilvaplėvės uždegimas. Tada atsiranda pilvo skausmai, padidėja ligonio svoris, išpilamas iš pilvo ertmės skystis būna drumstas. Ši komplikacija pasitaiko dėl nesteriliai atliekamos procedūros. Dėl padidėjusio spaudimo pilvo ertmėje, ligoniams gali atsirasti pilvo sienos išvarža. Kitos komplikacijos yra retos.

Svarbu laiku gydyti inkstų ligas, kad būtu sulėtintas ar sustabdytas jų progresavimas.