Živ, aids

Tai liga, kuriai nebūdingi jokie išskirtiniai požymiai ar sindromai. Net 24 savaites nuo užsikrėtimo gali nebūti jokių požymių, maždaug 26-30 savaitę nuo užsikrėtimo gali atsirasti karščiavinmas, labai padidėti limfmazgiai, atsirasti odos bėrimai, skaudėti gerklę, sąnarius, raumenis. Vėliau 30 ligos savaitę visi šie požymiai gali išnykti, likti tik padidėję limfmazgiai. Šis besimptomis laikotarpis gali tęstis netgi 5-7 metus. Vėliau atsiradus oportunistinei infekcijai (infekcijai, kurią sukelia paprastai žmogui visai nepavojingos jo viduje nuolatos gyvenančios bakterijos) yra diagnozuojama AIDS. Gali atsirasti įvairūs piktybiniai augliai ir maždaug po 2-3 metų žmogus miršta nuo infekcijų (dažniausiai) arba labai išplitus kuriam nors augliui (rečiau).

Specifinių infekcijai požymių nėra. Simptomų pasireiškimas priklauso nuo ligos stadijos. Iki ūmaus ligos periodo, trunkančio 2-6 savaites, praeina 3-24 savaitės. Iki tol ligos simptomų nebūna, laboratorinių tyrimų rezultatai būna neigiami. Ūminiam ligos periodui būdingas bendras negalavimas, silpnumas, karščiavimas, padidėję limfiniai mazgai, gerklės, raumenų, sąnarių skausmas, odos bėrimai. Vėliau, atsižvelgiant į imuninės sistemos atsparumą, vidutiniškai 5-7 metus, jokių požymių nebūna (kraujyje gali būti nustatoma nespecifinių pokyčių). Po to gali būti išplitusio limfmazgių padidėjimo periodas, kai 2 ar daugiau organizmo sričių (neskaičiuojant kirkšnių) ilgiau kaip 3 mėnesius būna padidėję limfmazgiai. Silpnėjant imunitetui vystosi paskutinė ŽIV infekcijos stadija – AIDS, pasireiškia su AIDS susijęs ligų kompleksas:

• be priežasties atsiranda ar pasikartoja karščiavimas (>38ºC), trunkantis ilgiau kaip 1 mėnesį;
• be priežasties netenkama svorio – per 3 mėnesius prarandama daugiau kaip 7,5 kg (arba daugiau kaip 10 proc.) kūno masės;
• be priežasties viduriuojama – ilgiau kaip 1 mėnesį;
• naktinis prakaitavimas, trunkantis ilgiau kaip 1 mėnesį. Taip pat pasireiškia nervų sistemos pažeidimo simptomai (raumenų silpnumas, jutimų, atminties, koncentracijos, psichikos sutrikimas). Būdingos vadinamosios oportunistinės infekcijos – virusų, grybelių, pirmuonių ir kitų sukėlėjų infekcijos, kurios normalų imunitetą turintiems žmonėms paprastai nepasireiškia. AIDS stadijoje gali vystytis kai kurie augliai, atsirasti nespecifinių odos ir gleivinių ligų (pūlinukų, karpų, opų, spuogų ir kt.) AIDS ligos eigai įtakos turi:
• ligonio amžius (pvz., vaikams eiga būna greitesnė);
• įvairios infekcinės ligos ir kitos būsenos (pvz., nėštumas pagreitina AIDS eigą);
• mityba;
• gydymas;
• režimas;
• užsikrėtimo būdas (pvz., perpylus ŽIV su krauju, eiga trumpesnė, o užsikrėtus lytiniu keliu – ilgesnė).

Tiriamoji medžiaga – kraujas, kuriame ieškoma antikūnų prieš ŽIV (netiesioginis diagnostinis metodas) ar nustatomas ŽIV (tiesioginis diagnostinis metodas). Pirmą kartą teigiamas tyrimas būna pirmąsias 6-8 savaites po užsikrėtimo. Gavus teigiamą rezultatą, atliekamas patvirtinantis testas. Vėliau visą gyvenimą laboratoriniai rezultatai dėl ŽIV bus teigiami, nors prieš mirtį gali būti ir neigiami. Patikimam patvirtinimui, kad asmuo nėra užsikrėtęs ŽIV, kraujas turi būti tiriamas praėjus 3 mėnesiams nuo įtariamo užsikrėtimo momento. ŽIV teigiamą asmenį stebi medikas specialistas ir kas 3 ar 6 mėnesius kviečia pasitikrinti.

Kuo anksčiau infekcija nustatoma, imamasi priemonių prieš kitas infekcijas, sureguliuojama mityba, poilsio ir darbo režimas, tuo didesnė tikimybė, kad AIDS nepasireikš. Gydymas pradedamas atsiradus nors vienam AIDS požymiui, kritiškai sumažėjus imuninių ląstelių (CD4) ar padidėjus virusų skaičiui (ŽIV RNR). Gydymui skiriamas trijų antivirusinių preparatų derinys, kuris slopina viruso dauginimąsi įvairių fazių metu. Didelio imuninio nepakankamumo sukeltas įvairios kilmės ligas pagal organų sistemas gydo atitinkami specialistai. Labai svarbi psichosocialinė pagalba užsikrėtusiems asmenims.

Sergantys AIDS pacientai gydomi infekcinėje ligoninėje.