Tuberkuliozė

• Pirmine tuberkulioze susergama, kai į organizmą, dažniausiai plaučius, pirmąjį kartą patenka sukėlėjas. Ši forma dažnai praeina nepastebima arba gali pasireikšti neryškiais ligos požymiais. Jos metu pažeidžiami plaučių šaknų limfiniai mazgai ir plaučių alveolės. Susiformavus imunitetui, galima pasveikti – limfinių mazgų ir plaučių pažeidimo vietos sukalkėja (susidaro kalcinatai). Esant nepalankioms organizmo būklėms liga progresuoja.
• Diseminuota tuberkuliozė pasireiškia, kai sukėlėjas per limfą ar kraują patenka į kitus organus, kuriuose susiformuoja uždegiminiai židiniai.
• Ypač pavojinga miliarinė diseminuotos tuberkuliozės forma, kai greitai per kraują plaučiuose išplitusi infekcija sukelia ryškią intoksikaciją su sąmonės pritemimu, karščiavimą (jo priežastis dažnai pradžioje sunkiai išaiškinama), dusulį. Jos metu visuose plaučiuose susidaro smulkių uždegiminių židinių.
• Antrine tuberkulioze susergama, kai suaktyvėja pirminės tuberkuliozės židiniai arba kai anksčiau tuberkulioze sirgęs asmuo pakartotinai užsikrečia tuberkuliozės sukėlėjais. Šiuo atveju plaučiuose gali susidaryti įvairių būdingų pakenkimo židinių (infiltratai, tuberkuliomos, kavernos su arba be fibrozinio audinio sienų, plaučio cirozė). Vienos formos yra lengvesnės, gerybiškesnės, tinkamai gydant galima pasveikti. Kitos formos sunkesnės, dėl jų ryškiai pakinta plaučių audinio struktūra, vystosi širdies ir plaučių funkcijos nepakankamumas, net ir taikant tinkamą gydymą šių funkcijų visiškai grąžinti nebepavyksta.
• Nors tuberkuliozė dažniausiai pažeidžia plaučius, tačiau ji gali vystytis praktiškai bet kuriame organe – susergama vadinamąja ne plaučių tuberkulioze. Dažniausiai į kitus organus tuberkuliozės sukėlėjų patenka per kraują, limfą iš plaučių pakenkimo židinių. Gali vystytis pleuros, įvairių sričių limfinių mazgų, kaulų ir sąnarių, šlapimo ir lytinių organų, akių, virškinamojo trakto, antinksčių, odos ir poodžio tuberkuliozė, tuberkuliozinis meningitas. Šių formų simptomai rodo pakenkimo vietą, taip pat būna bendrų tuberkuliozinės intoksikacijos simptomų.

Tuberkuliozė įtariama esant būdingiems klinikininiams simptomams, atlikus krūtinės ląstos rentgenogramą. Atlikus kraujo tyrimą aktyvios tuberkuliozės metu nustatoma anemija, padidėjęs leukocitų kiekis, sumažėjęs limfocitų kiekis, padidėjęs monocitų, eozinofilų skaičius, padidėjęs eritrocitų nusėdimo greitis. Tuberkuliozę galima diagnozuoti ir atsitiktinai (pvz., dėl kitų priežasčių ar profilaktinių patikrinimų metu atlikus krūtinės ląstos rentgenogramą). Įtarus tuberkuliozę, atliekama keletas tyrimų diagnozei patvirtinti.
Tuberkulino testas naudojamas siekiant nustatyti ar žmogus užsikrėtęs TB. Gydytojas įšvirkščia nedidelį kiekį skysčio, vadinamo tuberkulinu, po oda vidinėje dilbio dalyje. Po 2 ar 3 dienų, sveikatos priežiūros specialistas įvertina odos reakciją. Tuberkulino įšvirkštimo vietoje gali atsirasti patinimas. Išmatavus patinimą nustatoma ar testas teigimas ar neigimas. Teigimas testas paprastai reiškia, kad žmogus yra infekuotas tuberkuliozės mikobakterijomis. Tačiau galimi ir klaidingi tuberkulino mėginio atsakymai, todėl vien juo diagnozuojant tuberkuliozė pasikliauti negalima.
Diagnozei patvirtinti yra atliekamas skreplių ištyrimas dėl tuberkuliozės mikobakterijų Cillio-Nilseno metodu, bakteriologinis tyrimas, tiriamąją medžiagą sėjant į specialias terpes (mikobakterijos itin lėtai jose auga, taigi bakteriologinio tyrimo atsakymas galimas tik po kelių savaičiu). Skreplių mikroskopijos dėka galima greitai diagnozuoti TB, ir paskirti reikiamą gydymą. Labai svarbu ligonį, išskiriantį tuberkuliozės mikobakterijas greitai izoliuoti ir skirti reikiamą gydymą, kontroliuojamą medicinos personalo.

Tuberkuliozės gydymas turi būti pradėtas anksti, skiriama tinkamų preparatų derinių, pakankamomis dozėmis ne trumpiau kaip 6 mėnesius. Gydant tuberkuliozę iš karto skiriami keli specifiniai vaistai nuo tuberkuliozės (rifampicinas, izoniazidas, pirazinamidas, etambutolis, streptomicinas). Tai pagrįsta skirtingu jų veikimo principu ir tuo, kad vieni preparatai naikina sparčiai besidauginančias bakterijas, kiti – bakterijas, esančias žmogaus organizmą saugančių ląstelių viduje bei prisitaikiusias prie nepalankių sąlygų. Sergančiam žmogui reikia atminti, kad vaistai turi būti geriami reguliariai ir pakankamai ilgai pagal gydytojo nurodymus, net jei savijauta pagerėja anksčiau. Tą užtikrina tiesiogiai kontroliuojamas gydymas (neretai medicinos personalas prižiūri, kaip pacientas nuryja vaistus.) Prieš skiriant medikamentų ir jais gydant, tiriami kepenų fermentai kraujyje, nes vaistai gali neigiamai paveikti kepenis. Ligoninėje gydomi atvira, ne plaučių ar vaistams atsparia tuberkulioze sergantys ligoniai; benamiai, žemo socialinio sluoksnio asmenys; kai yra sunki būklė, išsivystė komplikacijos ar kai reikalingas chirurginis gydymas.

Išsekusiems nuo tuberkuliozės ligoniams patartina gerti avižinių kruopų nuovirą su grikių medumi.

Parengta naudojantis J.Vasiliausko knyga „Gamtos vaistinė".