Norovirusinė infekcija (norovirusas)

Sukėlėjas – norovirusas. Nustatyta, kad daugiausiai užsikrečiama nuo noro virusu užkrėsto maisto, o po to virusas gali plisti žmogui nuo žmogaus. Virusas plinta labai greitai, todėl ligos protrūkiai būna darželiuose, mokyklose. Daugiau nei pusei asmenų, užsikrėtusių noro virusu, jokių ligos simptomų nebūna. Tokie žmonės pavojingi aplinkiniams, nes gali perduoti ligą.

Norovirusai itin atsparūs temperatūrai bei dezinfektantams.

Pirmieji simptomai pradeda reikštis nuo 12 iki 48 val. prieš susergant šia liga ir tęsiasi nuo 12 iki 60 valandų. Tiek roto, tiek ir noroviruso sukeltos ligos simptomai iš pradžių panašūs į gripo. Norovirusui būdinga nelabai didelė 37,1 - 37,8 laipsnio temperatūra, vėmimas ir viduriavimas, daugeliui skauda pilvą, kai kuriems – galvą. Paprastai šią ligą žmonės įveikia namuose ir ligoninės pagalbos prireikia labai retai. Dažniausiai noroviruso sukelti negalavimai užtrunka 1-3 paras, retais atvejais – iki 10 parų. Persirgus norovirusine infekcija įgyjamas tik trumpalaikis imunitetas, todėl šia liga galima sirgti ir vėl.

Daugiau nei pusei asmenų, užsikrėtusių norovirusu, jokių ligos simptomų nebūna. Nepaisant to, toks žmogus lieka pavojingas aplinkiniams ir gali perduoti ligą. Inkubacinis periodas – laikas nuo užsikrėtimo iki ligos simptomų pasireiškimo yra 1-2 paros.

Virusinė viduriavimo kilmė įtariama pagal klinikinius požymius, epidemiologinius duomenis. Atlikus bendrą kraujo tyrimą stebima normalus ar nedaug padidėjęs leukocitų kiekis. Uždegiminiai kraujo rodikliai dažniausiai būna nepadidėję. Ligos diagnozei patvirtinti atliekami šie laboratoriniai tyrimai: virusų antigeno nustatymas ligonio išmatose, virusų nukleino rūgšties nustatymas tiriamojoje medžiagoje PGR metodu, specifinių virusų antikūnų IgM nustatymas ligonio kraujo serume.

Svarbiausias virusinių diarėjų gydymas yra greitas netektų skysčių ir elektrolitų papildymas (rehidracija) ir apsaugojimas nuodehidratacijos pasikartojimo (hidracija).

Lengvo ir vidutinio laipsnio dehidratacija gydoma specialiais geriamaisias rehidracijos tirpalais. Išnykus dehidratacijos požymiams ir simptomams, pereinama prie antrosios gydymo fazės – hidracijos. Ligonis turi gauti fiziologinę skysčių normą, atitinkančią jo amžių ir papildomų skysčių, patologiniams jų nuostoliams kompensuoti. Sunki dehidratacija, hipovoleminis šokas gydomi intravenine rehidracija.

Virusinių diarėjų metu svarbi tinkama mityba. Žindomam kūdikiui netaikoma jokių maitinimo apribojimų. Dirbtinai maitinamas kūdikis rehidracijos metu nemaitinimas, o po jos tuoj pat pradedamas maitinti įprastu pagal amžių maistu. Tinka adaptuoti pieno mišiniai, košės (ryžių, kviečių), liesa mėsa, jogurtas, bananai. Reikia vengti riebais maisto, saldžios arbatos, limonado. Teigiamos naudos gali duoti probiotikų vartojimas.

Svarbu paminėti, kad virusinėms diarėjoms gydyti niekuomet nevartojami antibiotikai. Taip pat atminkite neduoti viduriavimą stabdančių vaistų mažam vaikui.

Norovirusinės infekcijos metu vaikas gali netekti daug skyčių ir elektrolitų, dėl to gali išsivystyti ir gyvybei grėsmingos būklės – dehidratacija ir hipovoleminis šokas, elektrolitų pusiausvyros sutrikimai, encefalopatija, traukuliai, hipoglikemija.

Dehidratacija gali būti lengva (jai būdinga didėjantis troškulys, nedidelis šlapimo kiekio sumažėjimas, sausokos lūpos, tirštos seilės), vidutinio laipsnio (jai būdinga troškulys, oligurija, sausos lūpos ir gleivinės, sumažėję ašarų, sumažėjęs odos elastingumas, paodžio turgoras, apatiškumas ar sujaudinimas, pailgėjęs kapiliarų prisipildymo laikas) bei sunkaus laipsnio dehidratacija, kuriai būdinga tie patys požymiai kaip ir vidutinio laipsnio bei vienas ar daugiau iš šių požymių: cianozė, šaltos galūnės, dejavimas, dažnas kvėpavimas, mieguistumas, dažnas pulsas.