Maras

Marą sukelia bakterija – maro jersinija (Yersinia pestis) – trumpa, statinės formos lazdelė, gaminanti stiprius toksinus. Žmonės užsikrečia maru nuo graužikų, kačių, šunų ir triušių. Žmonės užsikrečia kondaktuodami su laukiniais graužikais ar dėl laukiniuose graužikuose esančių užkrėstų blusų įkandimo. Valgant ar ruošiant žalią užkrėstą mėsą kepimui, taip pat galima užsikrėsti maro bakterijomis. Kitas pavojingas užsikrėtimo kelias yra plitimas oro lašeliniu būdu, nes įkvėpus iškosėto sukėlėjo, užsikrečiama ligos plaučių forma ir tokiu keliu suserga daugybė žmonių. Organizme maro jersinija dauginasi limfiniuose mazguose, sukelia jų audinių uždegimą ir žuvimą, nuodija organizmą išskirdama stiprių toksinų, patenka į kraują ir išplinta atokiuose organuose, pažeisdama jų struktūrą ir funkcijas. Dažniausia maro forma – odos.

Nuo užsikrėtimo iki požymių atsiradimo praeina 3-6 dienos. Nuo užsikrėtimo būdo priklauso maro klinikiniai simptomai. Liga prasideda staiga šaltkrėčiu, galvos skausmu, nemiga. Greitai pradedama karščiuoti iki 39-41°C, skauda raumenis, kartais vemiama. Sunkiai sergantys ligoniai būna susijaudinę, kliedi, gali viduriuoti. Kirškyse susidaro bubonai (padidėję ir skausmingi kiršknies limfmazgiai ar jų grupės). Virš bubonų oda įsitempusi, violetinė, skausminga, vėliau nekrozuoja. Rečiau bubonai būna kitose vietose (pažastyje, kakle). Po 4-5 dienų bubonas suminkštėja ir pratrūksta, iš jo skverbiasi pūliai. Esant nesunkiai ligos eigai bubonai rezorbuojasi. Rečiau sukelėjo vietoje susidaro pūslelė, prisipildžiusi tamsiai raudono skysčio, aplink ją oda paraudusi, patinusi, skausminga. Pūslelei sprogus, susiformuoja opa, kurios dugnas padengtas gelsvomis apmirusių audinių apnašomis. Vėliau susidaro juodas šašas. Maro opos gyja lėtai. Šašui nukritus lieka randas.

Odos forma – lengviausia maro forma.

Daug sunkesnės maro formos – plaučių (pasireiškia kosuliu, dusuliu, krūtinės skausmu, karščiavimu, intoksikacija, kraujingų skreplių atkosėjimu), žarnyno (būdinga stipri intoksikacija, vėmimas ir viduriavimas gleivingomis ir kraujingomis išmatomis) ir sepsinis maras. Mirštamumas nuo šių formų itin didelis.

Buboninė ligos forma gali progresuoti iki plautinės ar septinės formų. Gali apmirti bubono audiniai, išsivystyti perikardo (širdiplėvės dengiančios širdį), smegenų dangalų uždegimai. Nepradėjus laiku gydyti ligonis gali mirti.

Vakcina prieš marą yra naudojama, tačiau ji nėra labai efektyvi. Ji nėra rekomenduojama staigiai apsaugai esant protrūkiui. Tačiau vakcinacija taikoma didelės rizikos grupėms (pvz. laboratorijos personalui, kuriems nuolat yra rizika užsikrėsti).
Priežiūrai vykdyti svarbu kontroliuoti laukinių graužikų populiaciją pavojingose teritorijose, kur užsikrėtimo rizika itin didelė. Taip pat laboratorijos personalo ir lauko darbuotojai, kuriems yra nuolatinė rizika užsikrėsti privalo dėvėti pirštines ir naudoti repelentus, apsaugančius nuo blusų.