Infekcinė mononukleozė. Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Infekcinė mononukleozė , dar vadinama Epšteino-Baro virusine infekcija, monocitine angina, bučiavimosi liga – tai ūminė virusinė liga, kuriai būdingas karščiavimas, angina, limfmazgių ir blužnies padidėjimas.

Ligos eiga

Inkubacinio laikotarpio trukmė nėra tiksliai žinoma, bet manoma, kad ji siekia 30-50 dienų. Dažniausiai liga prasideda ūmiai – labai padidėja temperatūra, krečia šaltis, skauda gerklę ir galvą, „laužo” kaulus. Temperatūra kelias dienas gali būti pastoviai aukšta, vėliau nukrinta ir aukščiau 38 °C nepakyla. Karščiuojama nuo 2-7 iki 20 dienų. Gali atsirasti negausus bėrimas rausvomis dėmelėmis ant veido, liemens, ir galūnių. Oda ir gleivinė kartais truputį pagelsta. Dažniausias ligos simptomas, be karščiavimo, yra daugelio, ypač kaklo, pažastų ir rečiau kirkšnių limfmazgių padidėjimas. Jie būna nuo žirnio iki riešuto dydžio. Blužnis, kepenys taip pat padidėja. Prasideda angina, panaši į difterinę. Tonzilės, adenoidai, nosiaryklės gleivinė paburksta, ant tonzilių atsiranda plėvinis, gelsvai pilkas, sunkiai nuimamas apnašas. Gali būti dantenų, burnos gleivinės uždegimas. Anginos ir limfadenito įkarštyje ligonių, ypač vaikų, išvaizda būdinga: jie prasižioję, kvėpuoja pro burną, kalba pro nosį, veidas paburkęs ir kartais net ryškiai patinęs dėl limfos stazės, kaklas deformuotas dėl padidėjusių limfmazgių. Ligos eiga gali būti sunki, vidutinė ir lengva.

Temperatūrai mažėjant, paprastai silpnėja ir išnyksta anginos reiškiniai. Limfadenitas galutinai išnyksta tik po kelių savaičių ir net po 3-6 mėnesių. Kartu sumažėja kepenys, blužnis. Kartais sergant būna tik neaukšta temperatūra, neryškus limfadenitas ir būdingų kraujo pakitimų.

Į viršų