Hepatitas C. Simptomai, priežastys, eiga ir gydymas

Teksto dydis:


Ligą sukelia hepatito C virusas, atrastas 1988 m. Infekcijos šaltinis - sergantieji besimptomėmis ar kliniškai ryškiomis ūminėmis ir lėtinėmis hepatito C viruso sukeltomis infekcijomis. Pagrindinis viruso perdavimo būdas - parenteralinis (per kraują), lytinis kelias- nėra dažnas, perdavimo per motinos pieną rizika nedidelė.

Medicininis gydymas

Vakcinos bei imunoglobulino, apsaugančio nuo hepatito C, nėra, kadangi žmogaus organizmas nepajėgus gaminti antikūnų visiems hepatito C genotipams. Tai sunkina vakcinos sukūrimą bei gydymą. Galbūt ateityje, pasitelkus imunologijos naujoves, pavyks ją sukurti. Sergant ūminiu ar ryškiau paūmėjus lėtiniam hepatitui skiriamos lašinės skysčių infuzijos, o jei uždegimas labai aktyvus – prednizolonas (lašinamas į veną ar geriamas). Esant lėtiniam (kartais ir ūmiam) virusiniu C hepatitu – alfa-interferonas ir ribavirinas. Peginterferonas alfa-2a pagerina sergančiųjų sunkiai gydomomis lėtinio hepatito C (HC) formomis gydymo rezultatus. Tinkami gydymui ligoniai atrenkami remiantis kepenų fermentų padidėjimu ir kepenų bioptato tyrimo rezultatais, gydymas dažniausiai trunka 0,5-1 metus, kartais ir ilgiau. Jei nutraukus gydymą kepenų uždegimas vėl paūmėja, vaistai gali būti skiriami pakartotinai. Kadangi šie vaistai sukelia nemažai šalutinių reiškinių, o taip pat norint įvertinti gydymo efektyvumą, kas mėnesį kartojami kraujo tyrimai.

Į viršų