Chlamidiozė

Ligą sukelia bakterija – Chamydia trachomatis. Ši infekcija dažniausiai perduodama lytiniu būdu. Tačiau chamidijos gali būti perduodamos ir gimdymo metu iš užsikrėtusios motinos lyties takų naujagimiui. Chamidijomis taip pat galima užsikrėsti ir naudojantis svetimais intymios higienos reikmenimis (rankšluosčiais ir pan.)
Kaip ir kitų lytiškai plintančių infekcijų atveju, sergamumas chlamidioze yra susijęs su jaunu amžiumi, nebarjerinės kontracepcijos metodo pasirinkimu, jokio kontracepcijos metodo nenaudojimu, dažnu lytinių partnerių keitimu, keletu lytinių partnerių turėjimu vienu metu.

Dažniausiai chlamidiozė nesukelia jokių klinikinių simptomų.
Vyrams chlamidiozė gali pasireikšti skausmu, atsirandančiu šlapinantis, balsvų ar skaidrių išskyrų pasirodymu iš šlaplės. Vyrams chlamidijos gali sukelti sėklinio virželio uždegimą, kuris pasireiškia vienpusiu sėklidžių skausmingumu, patinimu ir karščiavimu.
Didžiajai daugumai moterų chamidiozė nepasireiškia jokiais simptomais. Chlamidijoms patekus į aukščiau esančius moters lyties takus (gimdą, kiaušintakius) gali išsivystyti dubens uždegiminė liga (DUL), kuri pasireiškia kraujavimu iš lyties takų tarp menstruacijų ar po lytinių santykių, skausmu pilvo apačioje, išskyromis iš makšties.
Naujagimiui chlamidijos gali sukelti akių junginės uždegimą (konjunktyvitą), plaučių uždegimą.
Inkubacijos laikotarpis apie 3-30 dienų, dažniausiai apie 10-21. Chlamidiozė dažniausiai pasireiškia kaip vietinė šlaplės infekcija. Tačiau chlamijos gali išplisti ir į kitus organus – sėklidės prielipą, gimdos kaklelį, gimdą, kiaušintakius, pilvaplėvę, tiesiąją žarną, ryklę. Chlamidijos sukelia visų minėtų organų epitelio uždegimą, opėjimą ir randėjimą. Infekcijai išplitus, vystosi komplikacijos – dubens uždegiminė liga, nevaisingumas, negimdinis nėštumas, lėtinis dubens skausmas, lytiškai įgytas reaktyvusis artritas.

Moterims imami mėginiai iš gimdos kaklelio ar makšties, vyrams iš šlaplės. Būtina tirti šių vietų gleivinių nuograndas, nes ligos sukėlėjas yra epitelio ląstelėse.
Užsikrėtę naujagimiai tiriami imant mėginius nuo akių junginės ir iš nosiaryklės.
Medžiagos paėmimo priemonės ir technika priklauso nuo naudojamo tyrimo metodo. Taip pat galima sukėlėją auginti ląstelių kultūroje, tai jautrus, bet brangus chlamidijų nustatymo metodas.
Dažnai naudojmas chlamidijų nustatymas, panaudojant fluorescuojančiomis medžiagomis pažymėtus specifinius antikūnus prieš sukėlėją, toks metodas vadinamas imunofluorescencija.

Chlamidiozė gydoma antibiotikais – azitromicinu, doksiciklinu, eritromicinu, ofloksacinu. Visi sergančiojo chlamidioze paciento lytiniai partneriai turėtų būti tiriami dėl chlamidijų. Net ir esant neigiamiems tyrimų rezultatams dėl chlamidijų, visi sergančiojo lytiniai partneriai, turėję lytinių santykių su sergančiuoju per paskutinius 2 mėnesius, turėtų būti gydomi. Chlamidioze užsikrėtusius asmenis rekomenduojama tirti ir dėl kitų lytiškai plintančių infekcijų (gonorėjos ir kt.). Kol gydoma pacientams rekomenduojama susilaikyti nuo lytinių santykių (savaitei). Pakartotinis tyrimas dėl chlamidijų po gydymo nerekomenduojamas. Rekomenduojama tirti tik jaunus pacientus po 3-4 mėnesių nuo gydymo.

Negydoma chlamidiozė moterims gali sukelti mažojo dubens organų uždegimą. Tai dažniausia kiaušintakių uždegimo priežastis. Jo pasekoje kiaušintakiai gali užakti, todėl moteris tampa nevaisinga ar nėštumas vystosi ne gimdoje.
Vyrams chlamidijos gali sukelti lėtinį prostatos, sėklidės prielipo uždegimą, taip gali išsivystyti nevaisingumas.

Rekomenduojama vengti atsitiktinių lytinių santykių, lytinių santykių už pinigus, naudoti barjerinės apsaugos priemones (prezervatyvus).
Daugelyje Europos šalių atliekami kasmetiniai profilaktiniai patikrinimai dėl chlamidijų kiekvienos jaunesnės nei 25 metų amžiaus merginos, patekusios į bet kurią sveikatos priežiūros įstaigą. Lietuvoje tokių tikrinimų neatliekama.