Vaistą nuo nuodo skiria tik dozė

Teksto dydis:

Vaistą nuo nuodo skiria tik dozė

2017.03.23 22:39

Vaistą nuo nuodo skiria tik dozė

Nors nenutyla dejonės dėl brangių vaistų, tačiau pakanka kiek ilgėliau užtrukti bet kurioje vaistinėje ir pastebėsime, kokiais kiekiais pakuočių nešini išeina pro duris pirkėjai. O juk niekas nedalijama veltui... „Sveikatai – negaila,“ – tokios pozicijos laikosi daugelis, ir tik džiaugiasi, kad spėja sugaudyti reklamuojamas naujoves arba vaistinių skelbiamas akcijas, kad galėtų įsigyti ne tik gydytojų paskirtųjų, bet ir pasirinktų savo nuožiūra, padėjusių kaimynui nereceptinių vaistų ar, pasak reklamos, sveikatą stiprinančių maisto papildų.

Niekas jau nebesistebi, kad namuose, kur gyvena vyresnio amžiaus žmonių, dažniausia įkurdinamos netgi specialios spintelės, pritutintos įvairiausių medikamentų. Ne vieno senuko artimieji negali visai darbo dienai palikti namie be priežiūros ne dėl to, kad jis nebepajėgtų pasišildyti dubenėlio sriubos ar išsivirti arbatos, bet dėl to, kad jam per sunku įsidėmėti sudėtingą penkių – septynių (o tai ir dar daugiau) vaistų vartojimo schemą. Ligų daug, ir vaistų – daug. Žmogui iškeliavus anapilin, palikuonims tenka dar viena užduotis – saugiai atsikratyti pasenusių (o kai kada visai neseniai paskirtų, tačiau nesuvartotų) vaistų. Į vaistines atgabenami maišai brangių, kompensuojamų, tačiau jau tik utilizuoti tinkamų vaistų, kuriuos gydytojai dėl patogumo išrašo, o pacientai įsigyja ilgam laikui.

Situacija visiems pažįstama, kaip ir nesibaigiančios dejonės dėl pernelyg brangių vaistų... Tačiau kartais ima atrodyti, kad žmonės visai pamiršo, jog dar viduramžiais šveicarų chemikas, gydytojas ir filosofas F. Paracelsas teigė, kad vaistą nuo nuodo skiria tik dozė.

Nėra laiko sirgti...

Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės, Ūmių apsinuodijimų skyriaus vedėja gydytoja toksikologė Gabija Laubner savo studentams primena, kad netgi švarus vanduo gali tapti nuodu, jeigu jo išgersime pernelyg daug. „Visgi, realybė tokia, kad sunegalavę žmonės nenori gydytis keisdami mitybą, atsisakydami alkoholio, daugiau judėdami, tinkamai derindami darbo ir poilsio režimą, tačiau nesvarbu, ko – skausmo, nemigos ar padidėjusio skrandžio rūgštingumo, o ką jau kalbėti apie beveik kasmet užklumpančias peršalimo ligas, - nori kuo greičiau atsikratyti cheminiais preparatais. Nuotaikos sutrikimus skubama vadinti depresija ir vietoje nuoširdaus pokalbio su bičiuliu, kaimynu, artimaisiais, taip pat griebiamasi tablečių,“ – sako gydytoja.

Kas vyksta organizme į jį patekus cheminiam preparatui, o juo labiau – keletui jų? „Yra tokių vaistų, kurie veikia pavieniui, tikslingai, nesąveikaudami. Bet yra tokių, kurie keliskart sustiprina kito vaisto poveikį. Kepenys, inkstai, jeigu yra sveiki, skuba pašalinti bet kokį, nesvarbu, su maistu ar kitaip patekusį nuodą, tačiau jeigu keletas cheminių preparatų veikia tą patį organą, o juo labiau – sergantį, neretai atsiranda sunkiai prognozuojamų problemų, dėl kurių nukenčia svarbiausi žmogaus organai ir sistemos, pirmiausia – kepenys, - perspėja gydytoja. – Ypač pavojinga, jei vartojantis vaistus žmogus išgeria alkoholio, kuris neretai sustiprina vaistų poveikį. Tokiu atveju labai nukenčia kepenys. Padėti žmogui labai sunku, ypač tokiais atvejais, jeigu jis yra sirgęs arba serga hepatitu, kuris gali būti netgi dar nediagnozuotas... Tokią ligonę neseniai gydėme Ūmių apsinuodijimų skyriuje. Jauna moteris, dar nežinodama apie kepenų pažeidimą, peršalimą gydėsi nesteroidiniais priešuždegiminiais vaistais. Dėl blogos savijautos ji iš pradžių pateko į kitą ligoninę, tačiau tik mums pavyko nustatyti kepenų pažeidimą. Išvada vienareikšmiška: jeigu žmogus, sergantis kepenų liga, vartoja alkoholį, netgi nuo peršalimo vartojami vaistai taip stipriai pakenkia kepenis, kad gali prireikti netgi transplantacijos. Tokį ligonį taip pat turėjome prieš porą metų.“

Už žmogaus sveikatą atsako... gydytojas?

Peršalimo ligos – nuolatinis žiemos palydovas. Varginantis galvos skausmas, sloga, kosulys, karščiavimas – daugeliui atrodo, jog dėl to neverta gaišti laiko poliklinikose. Pakanka užsukti į vaistinę ir nusipirkti keletą nereceptinių medikamentų. Bėda ta, kad daugelio suspensijų, karštų gėrimų, tablečių, malšinančių peršalimo simptomus, sudėtyje yra paracetamolio – cheminės medžiagos, veikiančios kepenis.  Vartojant keletą „pačių paprasčiausių“ preparatų galima stipriai viršyti paracetamolio dozę ir pakenkti savo sveikatai. Vienas iš pačių dažniausių ir pavojingiausių derinių su vaistais – alkoholis, nes visi - ar sveiki, ar sergantys, geria, ir gydytojai mato labai liūdną rezultatą: sužalotas tiek kepenis, tiek smegenis.

Dar pavojingesnė tokia savigyda turintiems kitų sveikatos sutrikimų, sergančių lėtinėmis ligomis, vartojančių vaistus nuo aukšto kraujospūdžio, nemigos, diabeto ir kt. „Vaistų derinimas – labai svarbus ir sudėtingas dalykas, - sako gydytoja G. Laubner. – Šeimos gydytojas visada paklausia, kokius vaistus žmogus vartoja, pagaliau, pasidomi įrašais ligos istorijoje. Bėda ta, kad pas mus trūksta tvarkos, nėra tinkamos vaistų apskaitos sistemos: žmonės neretai gydosi pas keletą gydytojų, kurie neturėdami informacijos apie tai, kokiais vaistais pacientas gydomas (o patys pacientai gydytojams apie tai irgi nepasako, dar blogiau – neretai netgi klausinėjami nežino), jiems išrašo tos pačios grupės vaistų. Užsienio šalyse žmonės žymiai atsakingiau vertina savo sveikatą, domisi, kuo serga, ir kokiais vaistais gydosi. O pas mus netgi daugelį metų diabetu sergantis pacientas nežino, kokius vaistus vartoja. Viena moteris, ilgus metus serganti arterine hipertenzija, pateko į mūsų ligoninę, nes vartojo net devynis to paties poveikio, tačiau skirtingų pavadinimų, vaistus, mažinančius kraujospūdį. Kitas pavyzdys: mūsų skyriuje nuolat guli pacientų, detoksikuojamų nuo raminamųjų vaistų. Jie, to nežinodami, būna pripratinti prie raminamųjų. Ne tik patys nesidomi, bet ir nepaiso šeimos gydytojų perspėjimų, kad prie raminamųjų priprantama per tris savaites. Žmonės vartoja juos be pertraukų po keletą metų. Priklausomybė - tai jau didelė bėda, iš kurios gali išvaduoti tik medikai.“

Gydytojų toksikologų pagalbos dažnai prireikia pacientams, vartojantiems kraują skystinančius preparatus varfarinus. Norint išvengti vidinio kraujavimo, būtina labai atidžiai skirti kitus vaistus, tarp jų ir nuo peršalimo ligų, nes ligonių organizmas labai jautriai reaguoja į bet kokius vaistų pakeitimus. Šeimos gydytojai turėtų labai rimtai perspėti tokius ligonius, kad jie savarankiškai nevartotų vaistų netgi nuo tokių „paprastų“ dalykų kaip temperatūra ar skausmas.

„Pasitarkite su gydytoju arba vaistininku“

Jolitos Skinderskienės, „Gintarinės vaistinės“ Vokiečių vaistinės vedėjos, komentaras

„Tyrimai rodo, kad jeigu žmogus vartoja du ir daugiau vaistinių preparatų, tikimybė, kad gali būti vaistų nesuderinamumo problemų, siekia net 50 proc., o jeigu keturis ar penkis, tada rizika išauga, todėl tokiu atveju pasitikrinti vaistų sąveiką yra tiesiog būtina. Žinome, kad daugelis senjorų serga keletu lėtinių ligų, ir vartoja ne po du, o po keletą gydytojų paskirtų vaistų. Neretai jie sugalvoja dar ir patys papildomai pavartoti maisto papildų, o pradėjus plisti peršalimo ligoms, prisireikia priešuždegiminių, temperatūrą malšinančių preparatų. Visa tai gali nulemti, kad žmogus atsiduria pavojingoje situacijoje dėl vaistų nesuderinamumo su antihipertenziniais, kraują skystinančiais arba skrandį veikiančiais preparatais. Nuo praėjusių metų rudens „Gintarinėse vaistinėse “ ir „Norfos  vaistinėse“ įdiegta viena pažangiausių Europoje Švedijos Karolinska institute sukurta elektroninė vaistų suderinamumo patikros sistema, kuri leis akimirksniu įvertinti vartojamų vaistų sąveiką ir taip išvengti neigiamų pasekmių sveikatai. Programa aprėpia 20 tūkst. vaistų derinių. Ji akimirksniu atlieka visas reikalingas patikras ir labai prisideda prie vaistininkų darbo kokybės bei paslaugų patikimumo. Sistema bus dar plečiama, vadinasi, taps dar patikimesnė.

Suprantama, kad vaistus skiria ir už ligonio gydymą atsako šeimos gydytojai. Tačiau mes žinome, koks didelis jų darbo krūvis, ir kaip mažai laiko lieka tiesioginiam kontaktui su pacientu. Kai kada vaistininkas turi daugiau galimybių pabendrauti su vaistų pirkti atėjusiu pacientu, išsiaiškinti, kokius vaistus jis vartoja, ir jam patarti. Pasitaiko, kad tenka ir pakoreguoti dozes, išaiškinti vaistų vartojimo seką ir laiką, perspėti, jog vienų ar kitų vaistų negalima vartoti ilgą laiką, būtina daryti pertraukas.

Labai svarbu ligoniui išaiškinti, kaip tą vaistą vartoti: prieš valgį, ar po valgio, kiek vandens išgerti, kokios temperatūros vanduo turi būti, po kiek laiko galima valgyti, o gal vaistus galima vartoti tik pavalgius. Kai sakoma „prieš“ arba „po“ valgio, tai ne visa informacija. Tarkime, beveik visi kardiologiniai vaistai turėtų būti vartojami prieš pusryčius, užgeriant stikline drungno vandens, valgyti galima tik po pusvalandžio. Ligonis turi žinoti, kada vartoti antikoaguliantus, kada – kalcį. Pravartu atsižvelgti ir į paros ritmą, kaip rekomenduoja šiuolaikinė biochronologija. Visi tie dalykai reikšmingi, siekiant tinkamo vaistų poveikio. Ir būtų gerai, kad į juos būtų atsižvelgiama gydant pacientus bei racionaliai skiriant vaistus, kurie yra galinga jėga: gydo, kai vartojami teisingai, ir kenkia, kai tai daroma nemokšiškai.

Visus sudėtingesnius atvejus, kai kyla abejonių dėl dozių ar suderinamumo, stengiamės išsiaiškinti su receptus išrašiusiais gydytojais. Džiaugiamės, kad dažniausiai vieni kitus suprantame, tik labai retais atvejais sulaukiame priekaištų dėl bandymo suabejoti gydytojo autoritetu. Esu įsitikinusi, kad bendradarbiauti yra labai svarbu. Juk siekiame kuo labiau individualizuoto pacientų gydymo, stengiamės siekti kuo geresnio rezultato su mažesniu vaistų kiekiu, taikydami optimalias jų dozes. Visa tai reikalauja didelės ir gydytojų, ir vaistininkų atsakomybės. Juk ir vieni, ir kiti dirbame paciento, jo sveikatos labui.

Daugybę problemų spręsti būtų paprasčiau, jeigu veiktų elektroninė sveikatos sistema, būtų išrašinėjami elektroniniai receptai. Žmogus pasakytų savo asmens kodą, ir mes sistemoje matytume, kokiais vaistais jis gydomas. Tuomet tikrai būtų galima išvengti tokių atvejų, kai pacientas geria keletą tos pačios veikliosios medžiagos, tačiau skirtingų pavadinimų vaistus. Dabar gi, per metus sulaukėme vos poros dešimčių elektroninių receptų. Manau, kad ir gydytojai, skirdami vaistus, turėtų atsakingiau parinkti dozes, o skirdami kelis preparatus, išsiaiškinti apie jų sąveiką. Juk visų mūsų tikslas bendras: pirmiausia – nepakenkti pacientui. Jeigu kyla klausimų apie tikslesnę vaistų cheminę sudėtį, jų suderinamumą,  manyčiau, vertėtų pasitarti su vaistininkais. Mūsų vaistinė Lietuvoje veikia jau 25 metus, ir mes visada tiems dalykams skyrėme didelį dėmesį, todėl patikimų žinių apie vaistų suderinamumą galime pateikti ne tik remdamiesi naująja elektronine programa, bet ir lietuvių, rusų ir vokiečių žinynais.“

P.S. Pastaraisiais metais pasirodė keletas vaistų sąveikai skirtų mokymo priemonių. Tai pernai išleista knygelė „Kardiologinių vaistų sąveikos pagrindai“ (autoriai V. Lapinskas ir A. Rudys) ir šiemet pasirodžiusi „Antidiabetinių vaistų sąveikos pagrindai“ (autoriai V. Lapinskas ir Ž. Visockienė). Knygelių privalumas tas, kad jose ne tik aprašomos kliniškai reikšmingos vaistų sąveikos, bet ir aiškinamas šių sąveikų mechanizmas bei pateikiamos rekomendacijos.

Valentina Jakimavičienė

www.lgs.lt

Komentuoti

Skaitytojų komentarai (1)

Angelė 2017.04.15 15:37

baisu. nors kaip pagalvoji, tai geriau jau visai tų vaistų nenaudot. kartais daktarai rašo beleką. tik kad pinigų sumokėtumėm galybę.

Video